Kai baigiasi automobilio, motociklo ar sunkiojo transporto padangų naudojimo laikas, dažniausiai į jas žiūrime kaip į nereikalingas atliekas. Tačiau tinkamai tvarkomos ir perdirbamos, jos atgimsta naujam gyvenimui. Iš perdirbtų padangų gaminama daugybė naudingų produktų, tačiau, kad tokios atliekos virstų mums reikalingais produktais, tvarkingos ir tinkamos turi būti visos proceso grandinės dalys.

Įsisavina lėšas ir bankrutuoja

Naudoti nebetinkamos padangos yra pavojingos ir gamtai ypač kenksmingos atliekos, todėl ieškoma įvairių būdų, kaip jas būtų galima panaudoti pakartotinai, sakoma pranešime. Ši atsakomybė priklauso nuo kelių veiksnių. Pirmiausia atsakingai elgtis turi padangų pirkėjai ir naudotojai. Pirkdami naujas padangas, jie jas turi įsigyti iš patikimų pardavėjų, kurie neatlygintinai turi surinkti senąsias.

Kitas veiksnys, tai padangų importuotojai ir organizacijos, vykdančios senų padangų surinkimo ir perdirbimo procesus. Pavyzdžiui, „Padangų importuotojų organizacija“ vykdo Lietuvos įstatymais reglamentuotus įsipareigojimus organizuoti 80 proc. surinkimo ir perdirbimo nuo į šalį importuotų naujų padangų kiekio. Tinkamai vykdyti šiuos įsipareigojimus leidžia atsakingi ir tikslingai veikiantys partneriai. Tačiau tai liečia tik šioje organizacijoje esančius partnerius.

„Mes neturime daug atliekų surinkimo aikštelių ir jų nesandėliuojame, o padangų atliekas imame tiesiai iš klientų ir perduodame atliekų galutiniam tvarkytojui. Dirbame su daugeliu įmonių, turime perdirbėjus ir sutartis tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, pavyzdžiui, Lenkijoje. Dirbame su šešiomis gamyklomis, o mūsų tikslas yra paimti iš kliento padangų atlieką ir ją kuo tiksliau, optimaliau nuvežti į gamyklą“, – pagrindinį veiklos principą paaiškina Antrinio perdirbimo grupės vadybininkas Nerijus Stankūnas.

Tačiau perdirbant padangas neretai iškyla ir nesklandumų. Dažniausiai tai būna susiję su gamyklomis, kurių valdytojai dėl netinkamo procesų valdymo ir patirties stokos negali įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų.

„Kadangi padangų atliekos yra pavojingos ir kenksmingos aplinkai, jų perdirbimą stipriai remia Europos Sąjunga, skiria paramą. Daug įmonių tuo susigundo, nes iš pirmo žvilgsnio jiems atrodo, kad yra daug ne tik padangų atliekų, bet ir už jų perdirbimą mokančių klientų.

Tuomet, pasinaudojus parama ir minimaliai investavus savo lėšų, pastatoma vidutinė ar maža gamykla, kuri padirba keletą metų, kol išsenka parama, prisiima daugiau įsipareigojimų nei gali įvykdyti, pradeda gesti gamyklų mechanizmai, galiausiai nukenčia gaminių kokybė ir konkuruoti su dideliais gamintojais pasidaro sudėtinga.

Visa tai priveda prie to, kad tokia gamykla bankrutuoja. Per darbo praktiką buvo ne vienas atvejis, kai teko iš tokių gamyklų surinkti susikaupusias padangų atliekas ir jas sutvarkyti“, – problemas vardija N. Stankūnas.

Tam, kad viskas būtų lyg iš natų, svarbu, kad kiekviena grandis atliktų savo pareigas ir nekonkuruotų tarpusavyje. Pasak N. Stankūno, ilgametį ir sėkmingą bendradarbiavimą su „Padangų importuotojų organizacija“ ir perdirbimo gamyklomis užtikrinta tai, kad jie nekonkuruoja nei su importuotojais, nei su perdirbėjais, o koncentruojasi į vieną konkrečią veiklą.

„Palyginti su kitais atliekų tvarkytojais, nuo jų skiriamės tuo, kad dirbame tik su padangų atliekomis. O štai didžioji dalis atliekų tvarkytojų Lietuvoje dirba su visomis arba su daug kitų atliekų. Tai reiškia, kad mes geriausiai žinome teisinį reglamentavimą, užtikriname sklandų padangų atliekų surinkimo ir perdavimo procesą, o ši visuma leidžia teikti geriausias paslaugas.“

Energija ir žaidimų aikštelės

Nors iš senų padangų negalima pagaminti naujų, tačiau, jei visi procesai – nuo padangų pirkimo iki perdirbimo, atliekami tinkamai, atliekos virsta dalykais, kuriais, galbūt kartais to net nežinodami, naudojamės kasdien.

„Dažniausiai gamykloje padangos susmulkinamos iki kelių skirtingų frakcijų. Didesnė frakcija, liaudiškai vadinami „čipsai“, yra skirta deginti cemento pramonėje. Jie susmulkinami iki kumščio dydžio gabaliukų ir vežami deginti vietoj anglių. Padangose taip pat naudojama ir medvilnė, kuri irgi deginama. Taigi šiuo atveju atliekos panaudojamos energijos gavybai.

Dar smulkesnė frakcija vadinama granulatu. Būtent iš jo gaminami įvairūs kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, tikriausiai populiariausias ir turbūt daugelio, kurie turi vaikų pastebimas – grindų plokštės vaikų žaidimo aikštelėse. Jos būna spalvotos, todėl galima pritaikyti prie aplinkos, be to, yra ilgaamžės ir padeda išvengti susižalojimų.

Labai dideli kiekiai susmulkintų padangų keliauja į gyvulininkystės pramonę, nes iš jų gaminami kilimėliai, skirti naudoti ūkiuose – kloti grindis gyvulininkystės fermose. Taip pat gaminami ir kitokioms reikmėms pritaikomi kilimėliai, garso izoliacija. Todėl senos padangos tikrai atgyja naujam gyvenimui“, – pasakoja N. Stankūnas.

Padangose taip pat yra ir metalo, kuris, nors ir nesudaro didelės dalies, irgi yra išskiriamas ir panaudojamas pakartotinai. Atsižvelgiant į visa tai, labai svarbu, kad padangų pirkėjai, pardavėjai ir perdirbėjai veiktų vieningai, o „Padangų importuotojų organizacija“ atkreipia dėmesį, kad daug kas priklauso nuo mūsų visų.

„Primename, kad kiekvienam svarbu būti atsakingu visuomenės dalyviu, nebenaudojamų padangų nemokamam atidavimui yra sudarytos visos sąlygos, tereikia žinoti savo teises, o visą informaciją apie padangų atliekų atidavimo galimybes galite rasti www.pio.lt interneto svetainėje. Skatiname Lietuvos gyventojus atsakingai žiūrėti į padangų tvarkymą bei tinkamą utilizavimą. Kiekvienas apgalvotas ir teisingas sprendimas yra indėlis į švaresnę mūsų visų aplinką – Lietuvą“, – ragina PIO vadovė Jekaterina Volkė.

Šaltinis: https://www.delfi.lt/auto/laisva-pavara/pasake-kuo-gali-virsti-senos-ir-nereikalingos-padangos-pritaiko-net-vaiku-zaidimo-aikstelese.d?id=88363487

Lietuvoje už padangų atliekų sutvarkymą atsako valstybė ir padangų importuotojai arba gamintojai. Dabar galiojanti tvarka viską apibrėžia ganėtinai aiškiai: importuotojai įpareigojami savo lėšomis sutvarkyti 80 proc. padangų atliekų nuo per metus į Lietuvos rinką įvežamo naujų padangų kiekio, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Teoriškai galiojanti tvarka atrodo taip: jei importuotojai į Lietuvą įveža 100 tonų padangų, tai per metus turi sutvarkyti 80 tonų padangų atliekų. Kita galimybė – mokėti taršos mokestį, kurį, logiškai mąstant, valstybė turėtų skirti padangų atliekoms utilizuoti ir kuris yra net kelis kartus didesnis.

Tačiau dalis padangų importuotojų į Lietuvą importuoja naujas padangas, bet valstybei apie tai nepraneša, todėl nieko ir nemoka. Paprastai sakant, dirba šešėlyje ir vargo nemato – juk sienų tai nėra.

Čia, be nesumokėtų mokesčių valstybei, atsiranda dar viena problema – tokios „pilkos“ padangos galiausiai atsiduria ten pat, kur ir skaidriai veiklą vykdančių importuotojų ir jas taip pat reikia utilizuoti. O skaidriai dirbančio verslo surenkamų lėšų nepakanka visoms atliekoms utilizuoti. Padangų kalnai didėja, sutvarkyti jų nėra kam – laukiam dar vienos Alytaus tragedijos, kad išsispręstų problema?

Socialiai atsakingas verslas negali ir neturi finansuoti šešėlio veiklos, tokiu būdu skatinant nelygią konkurenciją. Ją jau daug metų kelia „Padangų importuotojų organizacija“ ir turi ne vieną pasiūlymą, kaip ją būtų galima išspręsti.

„Mes skaičiuojame, kad rinkoje esanti maždaug kas dešimta padanga yra neapskaityta, tai yra įvežta „šešėlinio“ importo būdu. Viską galima pakeisti, tiesiog reikia daugiau ir aktyvios kontrolės. Reikia vykdyti aktyvius, išplėstinius ir kryžminius patikrinimus, skirti realias baudas už pažeidimus. Internete ir turgavietėse daugybė neapskaitytų padangų, prekyba jomis ten klesti. Reikėtų mesti pajėgas į tokias vietas, realiai bausti nesąžiningus pardavėjus, ir tai būtų motyvacija susitvarkyti“, – mano „Padangų importuotojų organizacijos“ vadovė Jekaterina Volkė.

Ji priduria, kad vykdant patikrinimus, einama lengviausiu keliu, nes tikrinami individualų tvarkymosi būdą pasirinkę importuotojai, kurie yra registruoti vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje (GPAIS). Aplinkos apsaugos agentūros puslapyje „gamta.lt“ turėtų būti pateikiamas visas besitvarkančiųjų sąrašas.

Deja, realybė tokia, kad dėl šios sistemos skaidriai veikiantis verslas sulaukia dar daugiau naštos ir dėmesio, o „šešėlis“, kurio, natūralu, šiame sąraše nėra, ir toliau lieka nebaudžiamas. Tai keista, nes šiais skaitmenizacijos ir technologijų laikais įvairių kontrolės priemonių yra pakankamai. Lietuvoje dirba begalė įmonių ir individualių asmenų, kurie turėtų sulaukti tikrintojų, bet tikimybė jų sulaukti yra itin maža.

Tačiau valstybė, panašu, visgi ruošia pakeitimus.

„Dėliojamės konkrečias priemones, tiek teisines, tiek kontrolės, ir tikrai orientuosimės į didesnę importuotojų lyderystę prisiimant visus įsipareigojimus, kurie kyla. Dabar pagrindinis tikslas, bendradarbiaujant tiek su mokesčių inspekcija, tiek su muitinės departamentu, „Regitra“ ir kitomis valstybinėmis institucijomis, kurios susijusios su šia sritimi, atrasti tuos efektyvius būdus, kaip suregistruoti visus prievolę turinčius objektus“, –naujausius planus, kaip kovoti su „šešėliu“, pristato Aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.

Teoriškai tai reiškia, kad mokestinių prievolių nevykdantiems padangų pardavėjams ir importuotojams artėja liūdnos dienos.

Šaltinis: https://www.delfi.lt/auto/laisva-pavara/padangu-perdirbimo-vingiai-lietuvoje-kas-desimta-padanga-nelegali.d?id=87611363

Artėjant masiniam automobilių padangų keitimui pamiškėse gali iškilti senų padangų kalnai. Po žiemos nutirpus sniegui vienoj – kitoj vietoj jau matosi senų padangų. Nepaisant to, kiek tauta beorganizuotų „Darom“ akcijų, vis tiek atsiranda tokių, kurie senų padangų atsikrato bet kur, tik ne ten kur galima. Vis dar žmonės nežino ar nenori žinoti kaip ir kur reikėtų utilizuoti senas jau nebetinkamas naudojimui padangas.

Nuo balandžio dešimtosios Lietuvos keliuose bus draudžiama eksploatuoti automobilius su dygliuotomis padangomis, todėl atšilus orams vairuotojai skubės į padangų montavimo dirbtuves, kad galėtų „perauti“ savo geležinius žirgus į vasarinį apavą. Nesuskubusiems tai padaryti gresia netekti techninės apžiūros lapo, o nutikus avarijai automobiliams su dygliuotomis padangomis negaliotų civilinės atsakomybės draudimas.

Keista, tačiau net ir šiais visuotinės informacijos laikais toli gražu ne visi vairuotojai žino apie tai, kur dėti senas nebenaudojamas padangas. O gal žino, tačiau nenori?

Opi visų laikų problema yra neišsenkantys padangų kiekiai miškuose, laukuose ir apskritai gamtoje, ten kur einame pasivaikščioti ir nesitikime jų pamatyti. O šiais karantino laikais pasivaikščiojimas gamtoje yra vienas iš nedaugelio leistinų pramogų ar aplinkos pakeitimo būdų. Kasmet padangų perdirbėjai sunaikina tūkstančius tonų senų padangų, pažeidėjams gresia tūkstantinės baudos, visuomenė nuolat informuojama, tačiau vis tiek nutirpus sniegui pamiškėse išnyra kalnai senų padangų.

Prisiminkime legalius padangų utilizavimo būdus. Lengviausias jų yra tiesiog keičiant ratus senąsias padangas palikti padangų keitimo punkte.

Dauguma legalių didžiųjų padangų keitimo įmonių senas padangas tiesiog privalo priimti pas save ir tokia paslauga vairuotojui nieko nekainuoja. Jeigu jus kas nors verčia mokėti pinigus už senų padangų utilizavimą, žinokite, kad tai nelegalu.

Kitas būdas – perkant naujas padangas senąsias palikti pardavėjui. Jeigu tai tvarkinga legali įmonė, ji be jokių kalbų privalo priimti iš jūsų senas padangas. Ir nesvarbu, ar jūs čia pat nusipirkę norite persimontuoti savo padangas į naujas, ar norite naująsias tiesiog išsivežti namo, senas padangas pardavėjas privalo priimti.

Deja, taip nutinka toli gražu ne visur ir ne visada.

„Neatsakingas gyventojų elgesys, šešėlinis padangų verslas, atsakomybės neprisiimančios padangų montavimo paslaugas teikiančios įmonės. Visais atvejais atsakomybės stoka transformuojasi į užterštą gamtą, sugadintą vaizdą ir ilgalaikes pasekmes. Atsiminkime – Lietuvos gamta yra visų mūsų bendras kiemas, rūpinkimės juo,“ – sako „Padangų Importuotojų Organizacijos“ (PIO) vykdančioji direktorė Jekaterina Volkė.

Gaila, tačiau vis dar egzistuoja nemažai autoservisų, veiklą vykdančių šešėlyje, vengiant prievolių vykdymo, nesudarant sutarčių su atliekų tvarkytojais, todėl tokiose įmonėse senų padangų palikti neįmanoma arba paliktos jos nugula į nelegalius sąvartynus. Panašu, kad būtent pusiau legalūs „garažiukai“ ir atsikrato senų padangų bet kur, nes dažnai jos išmetamos ne po kelias, bet po kelias dešimtis, o tokių kiekių atskiri žmonės tiesiog neturi.

Susidarančios atliekos lieka nesutvarkytos ir dažniausiai virsta našta visai visuomenei. Todėl perkant padangas verta reikalauti garantijų iš pardavėjo, kad atėjus laikui Jūsų padangos bus tinkamai sutvarkytos, juk taršos mokestį už senų padangų utilizavimą pirkėjai sumoka avansu – pirkdami naujas padangas. Todėl mokėti antrą kartą, tik kitu pavidalu, nėra jokios prasmės. Dar vienas būdas atsikratyti senienų – senas padangas galima pristatyti į savivaldybių įrengtas DGASA (didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles). Priklausomai nuo savivaldybės, per metus iš kiekvieno gyventojo nemokamai priimamos 4 arba 5 padangos. Tokių aikštelių Lietuvoje apstu, sau artimiausią galima lengvai rasti Aplinkos Apsaugos Agentūros skelbiamame sąraše: atliekos.gamta.lt.